"Medinis"

  Darius, kiek patylėjęs, priėjo prie Irenos iš nugaros pusės, drebančiom rankom apkabino jos rubensišką liemenį. Ji lengvai krūptelėjo. Žiūrėjo abu pro langą tylėdami, kol Darius pagaliau nebeištvėręs krenkštelėjo ir drebančiu balsu prabilo:
  -Žinai,Irena,norėjau pasakyt, kad...-tačiau jam nebaigus sakinio, Irena puolė jį motiniškai tildyt, prispausdama miltiniais blynais kvepiantį pirštuką jam prie lūpų.
  -Ne, Irena, aš rimtai...Pameni, kai liepiau vaika išnešt į lauką ir ant lietaus palikt, kad galva ataugtų? Šiandien va buvau pažiūrėt, nukėliau celofaną...galva neataugo, atleisk...Jau supūt baigia..
  Moters akys apsiblausė, tačiau jose nebuvo ašarų, tik skausmas ir sielvartas. Susiėmė už veido ir tyliai kalbėjo:
-Vargšas Aleksiukas...Toks jaunas ir guvus buvo, juk dar gyvent ir gyvent vaikas galėjo... na , bet tokia jau Dievulio valia, ką padarysi. Jau beveik matau, kaip Aleksiukas bėgioja dangaus pievomis su avinėliais, ir mojuoja man iš aukštai. Likimas toks. Gal ten jam ir geriau bus...
  Jai bemintijant, Darius kažko pradėjo ieškoti spintoje. Kiek pasikuitęs, pratarė:
  -Žinau, Irenut, kaip tau skaudu, bet aš stengsiuos tave paguost...-ir tuo tarpu ištraukė iš spintos medinę lėlę, kurią pats savo rankom drožė, su viela rankikes ir kojikes privaržė, su flomasteriais akis piešė, megztą kepuraitę uždėjo.Lėlė buvo vaiko ūgio. 
  -Bus va čia mūsų naujas Aleksiukas, beveik kaip tikras, ar ne?..
  -Vajezau, Dariau, bet tikrai...va matai, dažnai su Jahovos liuditojais prie kavos kalbėdavom, kad kai vienos durys užsidaro, atsiveria kitos... Bet kažkaip tada lyg ir dvejojau, bet dabar... Tikiu, šventai tikiu. 
  Paėmus iš Dariaus muskulingų rankų medinę lėlę, apkabino ją ir sako:
  -Einam, Dariuk, į parką su mažyliu pažaist. Juk spintoj buvo, toks baltas visas, ant saulės pabuvęs kaipmat gyvybės įgaus.
  Ir visi trys, su baltom šypsenom veide, išėjo laukan.