Ant žemės nusileido.
Paslydęs ant slidžios žolės,
Pargriuvo jis ant veido..
Balčiausią savo rūbą Dievas,
Sugrūdo štai i purvą.
Ir susinervinęs baisiausiai
Išsikasė jis urvą.
Ir ten įlindęs nekvėpavo.
Ir greit labai užduso.
Štai reziume:visi mirtingi:
Ir Dievas, ir net blusos.....
***
Išsiplėšusi iš galvos smegenis
Raudu ir žiūriu į ateitį
Galvodama, kad kitas gyvenimas
Turėtų būti geresnis.
Tačiau netikėtai nutrūkusi ranka
Trenkia man per veidą
Ir šokdama per balkoną
Rodo man nepadorius ženklus.
To ir nusipelniau,
Kad užauginau tokias
Nedėkingas rankas.
***
Dievai ir šventieji
Ant asilo sulipę
Jojo į gyvenimą.
Vyriausiasis, nustvėręs
Asilui už ausų,
Net papliaukšėdamas
Liežuviu
Sukiojo gyvulio ausis
Į visas pasaulio
Puses.
Asilas, nebeištvėręs
Šventųjų naštos,
Sustojo ir įaugo
Į žemę.
***
Atrajota tiesa
Ar žinai, kad karvė atrajoja?
-Nu... Ne... nežinau, -sako tas, ir nudelbęs akis žemėn pradeda skabyt dobilo žiedlapius.
-Štai taip va ir praleidi svarbiausius gyvenime dalykus... -sumurmejo Pranas nė nepastebėdamas, kaip švelniai guminio galu įmaknojo į dar šiltą karvašūdį.
Taip trumpai šnektelėję apie gyvenimą, tas ir Pranas, sėdėdami pievoje, stebeilijo į kaimynės Andrulienės karvę, ir tarp jų visų įsivyravo išmintinga tyla. Pranas ant mėšlino guminio galo smilga vedžiojo įvairius ornamentus. Prisiminė, kaip vaikystėje motina šnekėdavo, jog va, Pranukas tai prie meno bus, visas į senelį! Juk senolis geriausias kaime grabdirbys buvo, taip dailiai esą mokėdavęs ant grabo gėlikių ir kryžiukų priraižyt, kad nabašnikas kaip karietaiteje, o ne grabe atrodydavęs.
Staiga prisiminimus ir prasmingą ramybę sudrumstė Veronika, Prano moteris. Nešina dviem bulbių krepšais dėbtelejo į vyrą ir tą, sėdinčius saulės atokaitoje ir paniekinamai leptelėjo:
-Dar su šūdais pradek tepliotis, durniau nelaimingas...
Tai pasakius nuklibinkščiavo savo keliais, o Pranas mintijo: durna boba, meno nesupranta... Ir toliau paišė ant guminio.
***
Paskutinė pasaulio diena
Turėtų būti įdomi:
Mutantės žuvys
Su rankom vietoj pelekų
Prarys Dievą.
Jėzusėlis, prisėdęs ant kelmo,
Lenks pirštukus
Ir skaičiuos savo gerus darbus.
***
O niekas nepaklausė-
Reikia ar ne.
Pačiupo, išmetė,
Paspyrė koja
Ir į šuns dienas sudėjo.
O šuo, savo reikalus
Dantim sugriebęs
Lėkė susikūprinęs,
Kad i gyvenimą nepavėluotų.
***
Trys mėnuliai.
Susigėdę.
Nebežiūrintys vienas kitam
Į akis.
Aušra, pasirodžiusi ir žuvusi-
Kasdien taip pat.
***
Ant Dangiško Katino ūsų
Sėdi ir rūko
Trys negrai.
Dangiškasis Katinas
Uosto Amžinąją Valerijono Šaknį,
Tingiai šiepiasi ir murkia.
Negram komfortas.
Katinui irgi.
***
Padvėsęs man pasaulis
Nukrito nakčiai po kojom,
Per tyliai sukniubusią sielą
Juodi vabalai atropojo.
Juodi vabalai atropojo,
Ir trypčiojo jie lyg pamišę.
Bet vienas staiga nusižudė-
Atrodo, kad net ir netyčia...
Atrodo, kad net ir netyčia,
Atrodo, taip taikiai gyveno.
Dabar ant jo mažo kapelio
Mėnuo naktį švelniai ridena...
***
Moterys: Pigiais bateliais,
Pakalnutėm išsikvėpinusios,
Kuklios, susigėdusios
Už savas ir svetimas kaltes,
Geriančios ramunėlių arbatą
Su dviem šaukšteliais cukraus-
Yra be galo žavios.
***
Petka nepakilo
Tiesiog paimt ir pakilt. Nieko nedarant, nieko negalvojant.
Bet Petka taip ir nepakilo.
Minia (žmonės, du šunys, rusvaplaukis katinas ir balandis iš miesto) uždainavo niekam nežinomą dainą ir išsiskirstė.
