portfolio: 2009

Pradėta 2008 09 24
ATRAJOTA TIESA

I (Irma.)

Ar žinai, kad karvė atrajoja?
-Nu...Ne...nežinau,-sako tas, ir nudelbęs akis žemėn pradeda skabyt dobilo žiedlapius.
-Štai taip va ir praleidi svarbiausius gyvenime dalykus...-sumurmėjo Pranas nė nepastebėdamas, kaip švelniai guminio galu įmaknojo į dar šilta karvasšūdį.

Taip trumpai šnektelėję apie gyvenimą, tas ir Pranas, sėdėdami pievoje, stebeilijo į kaimynės Andrulienės karvę, ir tarp jų visų įsivyravo išmintinga tyla. Pranas ant mėšlino guminio galo smilga vedžiojo įvairius ornamentus. Prisiminė, kaip vaikystėje motina šnekėdavo, jog va, Pranukas tai prie meno bus, visas į senelį! Juk senolis geriausias kaime grabdirbys buvo, taip dailiai esą mokėdavęs ant grabo gėlikių ir kryžiukų priraityt, kad nabašnikas kaip karietaiteje, o ne grabe atrodydavęs.

Staiga prisiminimus ir prasmingą ramybę sudrumstė Veronika, Prano moteris. Nešina dviem bulbių krepšais dėbtelėjo į vyrą ir tą, sėdinčius saulės atokaitoje ir paniekinamai leptelėjo:
-Dar su šūdais pradėk tepliotis, durniau nelaimingas...
Tai pasakiusi nuklibinksščiavo savo keliais, o Pranas mintijo: durna boba, meno nesupranta... Ir toliau paišė ant guminio...

II (Darius.)

Veronikai gerokai nutolus, tas pasisuko i Prana ir tingiai paklausė:
- O ką dabar? Viera tikriausiai vėl udysis ir putosis, jei pas tave grišim..?
- Putosis, putosis.. - su kalto šypsena veide numykia Pranas ir mintyse jau mato nuo pamišimo gelstančias Veronikos akis ir jos, tarsi skalijančio medžioklinio skaliko, raudona košerę, pilną baltutėlių lygių dantų, tokių keistai atrodančių, tarsi ne savo vietoje bunančių.
Tolimas kaimo šunų lojimas pasiekia Prano ausis, įsismelkia galvon ir ranka, laikanti smilgą, nevalingai ant guminio bato išbrėžia didžiulį kryžių jau bepradedančioje stingti mėšlo tyrelėje. "Dar su šūdais pradėk tepliotis, durniau nelaimingas.." loja kaimo šunys Pranui. Tas, nerimastingai pasiražęs, apsidairo kas jam už nugaros ir, atmesdamas rankas už galvos, išsitiesia ant pievos.
- Jautrus žmogus, vardu Pranas.. - ištarė gulėdamas, - jautrus ir įdomus. Tikriausiai ir protingas.. Kūrybingas. Geras, žinoma, geras geras. Puikus žmogus. Tiesiog tikras žmogus. Galima sakyt žmogus iš didžiosios D...
- Iš didžiosios D? - perklausė Pranas, kiek pakeldamas antakius ir pasisukdamas į tą.
- Jo, iš didžiosios D.. - atsidusdamas tarė anas, - Durnius..

Tegu ir durnius, mąsto Pranas, tegu, būta čia... Žmones gi ir yra ir durniai, ir protingi, ir gudrūs, ir pikti- visokie, svarbu gi žmogum būt laimingu esant tokiu, koks esi, o ką, ne?. Motina gi irgi sakydavusi: Atsimink viena, Pranuli - nuo savęs nepabėgsi. Kuo ankščiau susitaikysi su savimi tokiu, koks esi - tuo ilgiau laimingas būsi. - Bet, mamukai, gi aš ir nebėgu niekur, - juokdavosi vaikas. - Bėgsi dar, vaikeli, bėgsi - nukirsdavo senoji Stanislava, - o dabar greitai bėk rankų plaut ir prie stalo, bulbos jau išvirė, kaži kur tėvas prašapęs vėl?..

Tądien tikriausiai nebuvo lemta tiems dviems mėgautis ramybe ir ilgais, protingais patylėjimais. Andrulienės karvė liovesi rupšnojusi, kiek kilstelėjo galvą, sustingo ir pradėjo kelti uodegą.
- O!! Jau! - sušuko tas ir puolė keltis, kartu tempdamas ir Praną.
- Sulaukėm.. - šypsodamasis ištarė Pranas, kibo į to alkūnę, atsistojo,ir abu priėjo prie karvės. Karvė, ilgesingai žvelgdama kažkur nenusakoma kryptimi, leido geltoną ir žaižaruojančią popietės saulėje čiurkšlę , kurios pratiso šilto čiurlenimo visi trys dabar palaimingai sustingę klausėsi..

III (Irma.)

Po viso sielą apvalančio reginio Pranas grįzo namo tarytum naujai atgimęs. Mėšlinus guminius ne nudrėbė kaip įprastai, tačiau atsargiai ir švelniai juos nusimovė, pastatė greta vienas kito, nužvelgė su meile ir pagarba. Guminiai buvo tapę tarytum kūno ir sielos dalimi. Pries akis vėl iškilo motinos veidas.

Veroniką rado beskaitančią paskutinį "Komunisto" numerį. Ji nė nepajuto, kaip Pranas įėjo. Kupinas keisto švelnumo priėjo prie savo moters iš už nugaros ir drebančia ranka, lengvai susigėdęs, jaunuoliško drovumo kupinas, atsargiai palietė Veronikos krūtinę.

Veronika, pašokus kaip išgąsdintas žvėris, puolė tvatinti Prano veidą laikraščiu ir šaukti:
-Iškrypėli nelaimingas! Ką čia dar sugalvosi! Jėzusmaryja!...-ir verkdama išbėgo pas Andrulienę, iš kurios namo netrukus pasigirdo tūžmingi keiksmai, verksmai, skirti jam, Pranui. Negana to, pavymui atskrido valerijonų kvapas... Veronika gaivinama.

Dūžtančio stiklainio garsas Praną privertė trumpam atsitokėti ir jis pamatė, kad katinas išvertė visą puslitrį grietinės. Švelniai kepštelėjęs katinui per ausį staiga išgirdo isterišką ir šaižų Andrulienes klyksmą:
-Išgama! Dar ir gyvulius nori užmušt!...
Šįkart verkė jau abi. Subėgo visas kaimas. Pranas neteko sąmonės.

IV. (Darius)

- A nu ką, išsisklaidom gyvatės!!!! Myyygom!!! - staiga sugriaudėjo kažkur virš moterėlių galvų dieviškąją rūstį pranašaujantis balsas. Visų akys, iš netikėtai užgriuvusių decibelų kiekio virtusios apvaliai dievobaimingomis, pakilo į artėjančią griausmingąją esybę. Macijauskis, kaimo kalvis, siaip dar visokių dalykėlių išradėjas ir pramanas, dviejų metrų su viršum ūgio griaumedis, pasižymėjo savo charakterio kietumu ir rambiu būdu.
- Von iš čia, avinų banda, ka anei vieno nebematyčiau!!! - užkriokė Macijauskis. Jo išvirtusios akys ir net pamėlynavęs buliaus sprandas tiek Andriulienei, tiek kitiems čiabuviams buvo aiškus ženklas, kad Macijauskis šiandien iš Bazilionių restorano grįžo jau nuolatinėje savo egzistencinėje būklėje,ir nepaklusimas reikalavimui baigtųsi tik dar vienu, bereikalingu, kaimo felčerio Kristaforo apvertimu darbais. Žmogeliai, akimis vis nepaleisdami Macijauskio veizolų, tylomis slinko iš Prano ir Veronikos kiemo, o Andriulienė, jau už vartų bebūdama, iškėle kumštį ir tylėdama pagrasė plačiai kalvio nugarai..

Kaitrioje tyloje dzvangtelėjo tuščio kibiro lankas. Macijauskis kibiro nebeleido į šulinį, atsigėręs pastatė ant žemės ir pasisukęs į vis tebestovinčią ir į jį tylomis beveizinčią Veroniką, išgergždė:
- Tai ką, Viera, psi-ka-voji..?

Veronika tylėdama jį stebėjo. Dievo, velnio ir Macijauskio tebijojo ji ant šio pasaulio, pasaulio,kuris prasideda Priplaukėnų kaimo riboženkliu, o baigiasi ties senės Benediktos trobele pamiškėj. Pasaulis priklausė Veronikai ir Andriulienei, o tos dvi, kaip beje ir visas kaimas, priklausė nuo Macijauskio. O Pranas, jos didžiausiam gailesčiui ir neapykantai, buvo geriausias Macijauskio draugas.
- O ko jis,rupuzė,prie manęs šūdinais guminiais lenda, sijonus kiloja, bliuską žemyn dreskia, Ciombę va užmušt norėjo, grietines sloiniką sudaužė patrakęs, jieeeeezau tu mano, moteris aš nelaimyyyynga..!!! - staiga prakiuro rypuot Veronika ir ašaromis iš bejėgiškumo apsipylusi atsitūpė ant slenksčio, - jieeezau jieeeezau tu mūsų švenčiausias, ant kryžiaus miręs ir palaidotas, pagailėk tu manęs,vargšės moterieeeees.!!!. - aimanavo Veronika, todėl neišgirdo nei piktai į šulinį leidžiamo kibiro žvangėjimo, nei įniršusio Macijauskio šnopavimo,ir tik staigus jūros ošimas, pasigirdęs jos ausyse ir visą kūną nusmelkęs šaltis užčiaupė Veroniką. Iš netikėtumo tai žadą užėmė, tačiau neilgam - Macijauskis už čiuprynos jai pačiupęs ir oran iškėlęs purtė ir į ausį griaudėjo:
- A tu baigsi vienakart gyvenime, ką???!!!!!! A tu baigsi!!!!!?????
- Nepyk, broliuk, nepyyyk!! - inkštė Veronika,ir ištaikiusi progą apsikabino kalvi. Kalvis stovėjo sustingęs, Veronika kūkčiojo jam ant kaklo pakibus, o kai atgavęs sąmone laukan išslinko Pranas ir brolį su seseria apsikabinusius pamatė, tai visai ir nenustebo. Tik pratarė pavargusiu, švelniu balsu:
- Sveikas, Mykoliuk.. Nekalta Verutė, ka jai taip su manim nelengva, supranti?.. - ir vėl su taikia šypsena lūpose pasilenkė kibiro, prikėlė prie lūpų ir susivarvino paskutinius lašus sau i burną..

V. (Irma)

Po poros dienų visas kaimas jau buvo beveik pamiršęs apie šitą įvykį. Gyvenimas buvo pradėjęs tekėti įprasta vaga. "Kaimo aiduose" pasirodė straipsnelis apie tą incidentą Prano šeimoje, ir žmonės jau po penktą kartą viską apkalbėję, visa tai pamiršo.
Prasidėjo darbymetis. Visi su šakėm, su kirviais, su šiūpeliais rankose patraukė į laukus, į miškus, kolchozus. Pranas tuo metu iš savo tvarto metė mėšlą į lauke didingai lyg piramidė stovinčią krūvą, kuria neužilgo laukus treš. Tuo tarpu tvartan užsuko tas ir džiaugsmingai riktelėjo:
- Padiek Dieve, Pranuli!
- Dėkui dėkui!-šiltai pratarė Pranas ir mėšlina ranka nusibraukė prakaitą nuo kaktos.
- Puikus šiemet mėšlas pas tamstą, bulbos kaip ant mielių augs,- šūktelėjo tas , saujoje spausdamas garuojanti mėšlą. Srutos sunkėsi pro pirštus ir bėgo tiesiai i rankovę, palikdamos rudus keliukus ant odos.
- Na, davė Dievas mėšlo, duos ir bulbų taip sakant,-pajuokavo Pranas, ir abu gardžiai vyriškai nusikvatojo.-Einam gryčion,bo kol Veronikos nėra, išgersim po gramelį kitą.
Taip abu draugai, apkibę mėšlo gabalėliais, patraukė namų link. Saulė nušvietė visą kiemą, kuriame bėginėjo vištos ir antys. Būdoje tingiai snaudė Rikis, karts nuo karto sulodamas ant pernelyg įsisiautėjusių naminių paukščių.

Atrajota tiesa VI (Darius)

Prano troboje vis dar laikėsi neišsivadėjęs, prikepusių bulvinių blynų kvapas. Mat Veronika ryte Pranui pakepė kelis blynus, drėbtelėjo šaukštą grietinės ir, prieš darban išpuldama, paskutinius nurodymus davė:
- Tik žiūrėk, žabankšty tu, šiandien kad mėšlas į laukus išvežt paruoštas būtų!..-Pranui ar reikia daug sykių kartot - reikia, vadinasi bus.
Virtuvėje tas jau raitėsi užustalėn, kilojo tuščias lėkštės ant stalo, likusias nuo pusryčių meto, o Pranas, tyliai ūsan šypsodamasis, ištraukė iš šaldytuvo konservuotų alyvuogių sloinikėlį ir statė ant stalo butelioką tamsiai žalio stiklo ir dvi taureles, kiek neįprastos formos, tiesa, maždaug po šimtą gramų. Tas, pamatęs, užgiedojo:
- Nu,jiezau tu mano, Pranai, Pranai.. Nu ar mes kokie intelektualai ar Landzbergiaus pažįstami esam, ką?.. Jetau, Pranuli, kaimynėli tu mano, nu tu ir pats gi žinai, kad nuo vyno man ir kepenis skauda, ir rėmuo kyla, ir galva sukas.. negi kokios degtinėlės neturi?
- Ramiai tu gal,ką? - apsimestinai pyktelėjęs tarė Pranas, - čia ir yr degtinėlė, gi specialiai tokiam butely laikau.. pats žinai.. Veronika.. - numykė ir sėdosi šalia to.
Papilstęs skaidriosios ėmė už taurelės, pakėlė ir sekundėlę patylėjęs:
- Tai ka, kaimynėli - už bulbeles, maitintojas mūsų, ane? - paskelbė jau penkti metai įprastą tostą Prieplaukėnuose Pranas ir su tuo taurelėmis dzingtelėjo. viens kitam į akis pažiūrėjo vyrai, dar sekundėlę pamąstė ir staigiais mostais susivertė degtinėlę viduriuosna.
-Uch, gera bjaurybė, - iššvokštė tas, kiek ašarotomis akimis ziūrėdamas kažkur į lubas ir žiautarodamas alyvuogę.
- Gera gera, septyniasdešimt gradusėlių, Dievo gėrimėlis, kaip sakant, - antrino Pranas, kiek atgavęs kvapą po pirmos ir nagu krapštydamas stalo kraštą. Pro virtuvės langą matėsi saulėje blizganti mėšlo piramidė, girdejosi besikapstančių vištų karksėjimas ir vyrai, vidinės šilumos ir gražaus vaizdo nusmelkti kurį laiką tylomis sėdėjo kiekvienas su savo mintimis.
- Gerai, Pranuk, dar po vieną, - ištarė jaukioje tyloje tas. Pranas, geromis akimis mąsliai žiūrėdamas kiaurai stalo, lėtai paėmė butelį, pripildė taureles ir įsimetė burnon dar vieną alyvuogę.
- Rasi, tu,vėl pas mane gyvenimo pažint atsibeldei, - tingiai pratarė. - Ir gerai padarei. Nes, kaip senelis mano, Izidorius grabmeistrys, duok jam Dieve amžiną ramybę, kad ir sakydavo - žmogus žmogumi tampa tada, kai graban atgula. Tada visiems geras palieka, visi jo liūdi, visi ilgisi, gerus darbus mini, o gyvam esant, žiū, kitas ir rankos nepaduos.. O tu gal ir prieš graban guldamas dar žmogum paliksi.. - nutęsė Pranas ir
pasukęs galvą į tą pakėlė taurelę, - bulbos bulbomis, o alternatyvi
žemdirbystė alternatyvia lieka. Kad kanapės tavo augtų ir derliais džiugintų, prietėliau tu mano, - vyrai viens kitam mirktelėjo, nusišypsojo ir jau po visko ašarėles ištryškusias nusišluostė.Patylėjo kurį laiką..
- Pranai, Pranai, šviesuly tu kaimo mūsų, - krenkštelėjęs prašneko tas, - vienas Dievas težino, kaip mes anksčiau be tavęs pragyvenom, vienas Dievas.. Gi nei bulbos tokios pas mum anksčiau neaugdavo, nei dalykų gražių tokių nepastebėdavom, Macijauskis ir tas pasitaisė, gi būdavo, nuneši jam vaikų vėžimėlį, kad špikiukus suvaržytų, tai parsineši minitraktorių, nieko daugiau be traktorių darymo ir nemokėdavo, balvonas.. O bulbiatempis tavo sugalvotasis!!! Gi kokios varžybos dabar gražios vyksta, kiek jaunimo ir senimo sutraukia vienon vieton.. Andriulienes pieva kas anksčiau buvo, ką, atsakyk tu man, kad gudrus? (Pranas žiojosi atsakyti, tačiau nespėjo..) Šūdas ir niekas, va kas buvo!!! - jau kiek kauštelėjęs, pakeltu balsu išrėzė tas. Akimirkai nutilęs atlaisvino kiek kaklaraiščio mazgą ir paraudonyjusiom akims vėl žvelgdamas į Praną, tęsė: - Aš to kolūkio pirmininkas, Pranai, jau aštuoniolikti metai, supranti, aštuoniolikti metai, bet per tiek laiko dar tokio žmogaus nemačiau, žinok.. Pakeitei tu mūsų pasaulį, Pranuk, oi kaip pakeitei. Pats žinai, man tos bulbos vienoj vietoj visais laikais buvo, nei aš, nei kaimo žmonės juose ateities nematėm, bet tu, tu Pranai, sugebėjai uždegt tikėjimą bulbėmis mumyse. Ir ne tik kad uždegt, bet ir nuolat kurstyt, mėšlo negailėt, kaip sakant ir tą tikėjimą palaikyt... Savo švelnumu, gerumu ir suvokimu pasaulio.. - tas padėjo savo ranka ant Prano kelio, pažiūrėjo į butelioką, tuščias taureles, akimirką pamąstė.. Tada pažiūrėjo į savo ranką ant Prano kelio ir staiga atitraukė, tarsi prie karšto ko prisilietęs būtų. Žagtelėjo, įsimetė alyvuogę į burną, atsirėmė alkūnėmis į stalo kraštą ir pasidėjo smakrą ant sunertų pirštų. - Papilstyk, Praneli, maktelsim ir eisiu - darbai, žmonės laukia, - kramtydamas alyvuogę pavargusiu balsu pratarė. Pranas lėtai vėl pripildė taureles, garsiai atsiduso ir susivertė degtinėlę. Trečią Prieplaukėnuose taip ir geriama. Irgi Pranas šita paproti į kaimą atnešė..

Atrajota tiesa VII (Irma)

Lėtai čiaumodamas dešros šmotą Pranas pro langą akimis nulydejo tolstantį to siluetą. Kadangi dantis ne visus beturejo, tai karts nuo karto, bevalgant dešrigalį,nutikšdavo seilė ant grindų. Tuomet Ciombė vikriai strykteldavo nuo pečiaus ir imdavo jas godžiai nuo žemės laižyti. Žiūrėdavo Pranas į tai su šypsena ir mintydavo:Ėda katinas seiles, o galvoja, kad dešrą...Ir sukrizeno pats iš savo šmaikščios išmonės.
Grįžo Veronika iš darbo. Iškart užuodė, kad virtuvėj buvo gerta, tačiau šįkart nešaukė ir nepsikavojo, mat po paskutinio skandalo tebebuvo išsigandus ir rami. O ir Macijauskis neprastai tada užpurtė... Nuo to karto Andrulienė vis dar nesišneka su Pranu, ir vis kusija Veroniką, kad ji paliktų tokį gyvulį ir eitų savais keliais, mat jis ir ją galįs primušt kaip kad Ciombę.
Andrulienė apskritai buvo šlykštmoterė: apkūni, vešliais suaugusiais antakiais, nuolat atvėpusia lūpa. Ji niekam nekėlė nei fizinio, nei moralinio pasitenkinimo. Turėjo kadaise ir vyrą, Zigmą Andrulį, tačiau jis jau seniai miręs. O mirė atseit
savaime, be jokių ligų ar nelaimingų nutikimų. Žmonės puse lūpų šnekėjo, jog čia, ko gero, nagus bus pati Andrulienė prikišus, mat jis buvęs dar bjauresnio būdo negu ji pati.
Kadangi vienintelė Andrulienės draugė ir patikėtinė buvo Veronika, tai pirmiausia viso kaimo gandai ir naujienos nutekėdavo į josios ausis. Kartą Andrulienė apskalijo visą kaimą, neva Macijauskis kažkokiai mergai vaiką užtaisęs. Tai kai ją griausmingais plačiasprandis turguj sutiko, čiupo iškart už čiuprynos ir smarkiai papurtė. Visi suspito pažiūrėt, kas gi čia daros, iš kur tie verksmingi šauksmai:- Macijauski, aš taip nesakiau, ginkdieve!..
Po tokio purtymo žmonės jos kaliošus rado apie dvi dešimtis metrų nuo turgaus.

Taip Veronika ir Andrulienė tapo tarytum likimo seserimis. Nekentė Macijauskio iki širdies gelmių, nuolat plakė savo aštriais liežuviais apie jį, tačiau tik tarpusavy, kad niekas kitas nenugirstų, mat daugiau užsitraukti kalvio rūstybės nenorėjo nei viena, nei kita...

VIII. (Irma)

Visai netikėtai į Prieplaukėnus atėjo ruduo. Visi kaimiečiai vieni pas kitus kasė bulbas, su meile ir atsidavimu į talkas ėjo, kartu degtinę gėrė ir apie sekančių metų derlių mintijo. O bulbas kasmet nuardavo Venckus. Turėjo seną traktorių ir įrangą, bet ją taip tausodavo ir galąsdavo, kad kaip peilio ašmenys žvilgėdavo.
Kartą po bulbiakasio pas tą Venckus nusprendė pauliavot, nors šiaip žmogus negeriantis buvo. Bet kad jau pats kolchozo pirmininkas užkvietė, tai nėr ko atsisakyt. Į bulbiakasio pabaigtuves susirinko kone visas kaimas- pradedant Andruliene, baigiant sene Benedikta iš pamiškės. Baliuje netrūko nei užkandos, nei gėrimų. Visiems liežuviai atsirišo, pradėjo skambėti dainos ir prisipažinimai. Kadangi Venckaus žmoną Angelę vilkai suėdė prieš tris dešimtis metų, tai jis, būdamas gan protingas ir išvaizdus vyriškis, bei gerai uždirbantis iš bulbių nuarinėjimo, turėjo šiokią tokią paklausą tarp kaimo našlių.
Ir pradėjo Venckui Andrulienė patikt. Net pats negalėjo suprast kodėl, nes tiek į ją žiūrėdamas, tiek kalbėdamas, tematė tik akivaizdžius trūkumus. Tačiau jis nieko negalėjo su savim padaryt. Kaip kad pats Venckus mintijo, matyt, čia kokia tai chemija bus, mat meilės ir susižavėjimo kitaip ir neina paaiškint.
Pasinaudodamas bulbiakasio proga ir tuo, kad visi jau gerokai kauštelėję, nusprendė žengti pirmąjį žingsnį Andrulienės link. Pagalvojęs, kad tiesiog prieit ir užkalbint būtų ne fasonas, tai nusprendė josios rambią širdį šmaikštumu ir jumoru užkariaut.
Paėjęs už svirno, Venckus iš kišenės išsitraukė prinokusį obuolį. Jaunuoliškai kikendamas ėmė taikytis į Andrulienę, kuri tuo metu prie stalo godžiai kimšo virtą riebią dešrą, vis kaskart pasižvalgydama pro savo tankius antakius, kas aplink dedasi, kas kiek valgo, geria, kas su kuo šneka. Mat reikėjo rinkti informaciją, kad po to ją būtų galima šiek tiek padailint ir su visuomene pasidalint.
Ir kai ji eilinį kartą kilstelėjo galvą, nė nepajuto, kaip tiesiai veidan parskrido didžiulis obuolys. Griuvo Andrulienė aukštielnika, kažką ore rankom mataruodama. Gulėjo be sąmonės. Supuolė visi talkininkai aplink, kažkas žeminuotom rankom bandė pulsą užčiuopt, gerokai apšilęs Macijauskis porą kartų kepštelėjo per nuo riebalų blizgančius žandus. Kepštelėjo taip, kad ant rytojaus tose vietose nusidriekė kone rugiagėlių mėlynumo mėlynės. Pašoko Andrulienė iškart, ir vos atgavus kvapą ėmė putot ant Venckaus.
Kokiais tik žodžiais jo neapšaukė, kokių tik prakeiksmų ir pragarų jam neprilinkėjo... Iš kažkur išpuolus Veronika puolė pritart pastarąjai, tačiau pajutusi kalvio žaižaruojantį žvilgnsį, susimetė kupron ir nuėjo į pašalį.
Venckus tepajuto, kaip ūmai aptemo akysė. Griūdamas stvėrėsi už bet ko, nes jau nieko nebematė. Ir pataikė tiesiai už gėlikėm siuvinėto Andrulienės žiurstelio, kurį nudrėskė su savo tvirta ranka. Macijauskis užbliovė dainą „Oi griūva griūva ąžuolai gimtinės“.
Andrulienė, ištikta šoko, nualpo vėl. Visai prie pat Venckaus. Žiūrėjo visas kaimas ir juos ir kalbėjo, kad va, pats Dievulis pakorojo, kad tie du viens šalia kito sugultų, mat tai galinti būti nauja pradžia, mat apalpimas Prieplaukėnuose nebuvo nei liga, nei negalia, o Dievo ženklas, kaip kažkada per bulbiatempio varžybas sakė felčeris Kristoforas.